Masačiusetso universiteto specialistai ištyrė keletą tūkstančių žmonių, kenčiančių nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Pasirodė, jog tarp rizikos veiksnių, sukeliančių, šias kančias, pirmąją vietą (apie 90 proc.) užima nepasitenkinimas savo veikla.
…
Vadinasi, jie nejaučia džiaugsmo, nesidalija gyvenimo energija su supančiu pasauliu. …O pajusti meilę ir džiaugsmą galima tik tada, kai darai ką nors gera nesavanaudiškai kitų labui. Kai žmogus užsiima mėgstamu darbu, jis gyvena harmoningai su savimi ir su supančiu pasauliu. Ir atvirkščiai, kai jis verčiasi kokia nors veikla tik dėl pinigų, praranda daug Gajos.
Bet ką reiškia – dirbti „savo” ar „ne savo” darbą? Kaip tai suprasti?
Gyveno viename kaime du broliai, vyresnis ir jaunesnis. Lauką-daržą ardavo-sėdavo, nuimdavo derlių. Jaunesnysis buvo turtingas, viskas jam gerai klostėsi, vyresnysis, kad ir kaip stengėsi, niekaip negalėjo išsiveržti iš skurdo. Tai derlius pranyksta, tai karvė suserga. Vieną kartą vyresnysis išvydo brolio lauke dirbančią jauną ir gražią, puikiai apsirengusią moterį.
– Kas esi ir ką čia darai? – pasiteiravo jis.
– Aš – tavo brolio Dalia, – atsakė jinai, taisydamasi plaukus. – Mano pareiga – dieną naktį darbuotis jam, savajam ponui, juo rūpintis. Nuo pat jo gimimo privalau saugoti jį nuo visų bėdų ir nelaimių, pavojų ir ligų.
– O kurgi tada manoji Dalia? – paklausė vyresnysis brolis.
– Ogi ten, – atsakė jaunesniojo brolio Dalia, mostelėjusi ranka į upelio pusę, -miega po blindžių krūmu.
Vyresnysis priėjo prie krūmo. Mato: po juo miega neišvaizdi moteris baltais drabužiais. Vyresnysis brolis įsiuto ir užsipuolė savąją Dalią:
– Kodėl tinginiauji, kai kiti triūsia savo šeimininkų labui?– Netriukšmauk, – atsakė jam jo Dalia, rąžydamasi po miego. – Aš niekuo dėta. Tu pats dėl visko kaltas. Užsiimi ne savo darbu.
– Ką tai reiškia?
– Ogi tai, kad kiekvienas žmogus turi savo Dalią, savo Likimą. Aš su tavimi perėjau daugybę gyvenimų ir pasaulių, visada tau padėdavau. Ir tu mane visuomet suprasdavai. O šiame gyvenime negaliu tau padėti, kad ir kaip stengčiausi.
– Bet kodėl? – nustebo vyresnysis brolis.
– Ogi todėl, kad tu pats man neleidi iki galo atskleisti savosios stiprybės ir grožio. Man trukdo tavo mintys. Jų niekaip negaliu suvaldyti.
– Aš juk šiame gyvenime neprivalau arti ir sėti, – tęsė Dalia. – Tai – ne mano paskirtis.
– O kuo gi tu turėtum užsiimti? – paklausė vyriškis.
– Giminės turtus turėčiau gausinti vystydama prekybą, – atsakė jinai. – Prekyboje man nesama lygių.
– Kokia prekyba? – sušuko vyresnysis brolis. – Už ką įsigyti prekių? Namuose nėra nė skatiko. Valgyti nesama ko. Be to, tai rizikingas verslas, apskritai galima be kelnių likti.
– O tu, mielasis, nesibaidyk, – meiliai pasakė Dalia, – ir kelnių pirma laiko nesimauk. Aš tave išmokysiu gyventi. Paimk seną žmonos sarafaną ir jį parduok. Už gautus pinigus nupirk naują ir jį taip pat parduok, o jau toliau aš tau pagelbėsiu visuose darbuose.
Paklausė vyresnysis brolis savo Dalios ir viską padarė, kaip ji buvo liepusi. Kalbama, jog jo reikalai netrukus ėmė taisytis. O ir jo Dalia pražydo.
…
Žmogus ateina į šį pasaulį turėdamas unikalią prigimtį, charakterį, talentus. Jo pasąmonėje jau „numatyta“ atitinkama veiklos rūšis.
Tai yra ištrauka iš V.Sinelnikov knygos „Gyvenimo formulė: Kaip įgauti asmeninės jėgos“. Labai noriu ja pasidalinti, nes tikiu, kad kiekvienas žmogus turi – Gyventi pagal savąją paskirtį žemėje. O šis pasakojimas tikėtina pažadins norą pažinti save ir savo prigimtį.
Diana