Bene dažniausiai mano klientų užduodamas klausimas, kaip pasiekti harmoniją, kaip išlaikyti ramybę kritinėse situacijose? Ar gali man padėti meditacijos, joga?
Taip pat pastebėjau, kad joga vis dar apipinta mistiniais stereotipais ir žmonės turi įvairiausių nusistatymų. Net ir tie, kurie domisi jogos praktikomis, teiraujasi, ar tai netrukdys jiems užsiimti verslu?
Be abejo galima praktikuoti tik fizinius pratimus (asanas), dažniausiai žmonės nuo jų pradeda. Šiandieną pasidalinsiu apie Patandžalio (Patanjali Maharishi) radžajogos sūtrose (trumpuose aforizmuose) išdėstytus aštuonis jogos principus, be kurių jogos praktika visuomet bus neišbaigta.
Šiuos principus gali taikyti visi, kurie nori sąmoningai kurti savo kasdienybę, gyventi harmonijoje ir taikoje su savimi:
Jama – vertybių, susijusių su savimi ir aplinka lavinimas. Tai jogo gyvenimo pamatas. Jamos praktika išvalo blogas emocijas, skaudulius ir pripildo širdį meilės bei šviesos.
Nijama – teigiamų įpročių mokymasis; tai lyg elgesio kodeksas. Tai yra vidinės disciplinos principai.
Kiekvienas iš jų turi po penkias atšakas.
1. JAMA: (tikslas išmokti susilaikyti nuo gyvuliško elgesio).
- Ahimsa (neprievarta) pats pirmas jogos principas ir visa ko pradžia – (Bendradarbiauti ne konkuruoti). Nesmurtas ne tik prieš kitus žmones, gyvus padarus ir gamtą, bet visų pirma nesmurtas prieš save. Tarkime tiek badavimas tiek persivalgymas, netgi nuolatinis tinginiavimas ir pataikavimas savo kūniškiems malonumams yra smurtas prieš save, prieš savo sielą – jai nesuteikiama jokio peno.
- Satja (tiesos meilė). Tai pagrindinis harmonijos principas. Mintys turi sutapti su žodžiais, o žodžiai su veiksmais taip jie sudaro vienį, tuomet ir žmogus tampa vientisu. Siekiama atsisakyti melo, o tiesą išmokti sakyti taip, kad ji nežeistų. Satja išlaisvina nuo melo, paskalų, barnių ir paniekos. (gyvūnas vadovaujasi jėgos ir gudrumo principu, žmogus jį turi keisti garbės kodeksu).
- Astėja (nevogimas, godumo nebuvimas). Žmogus turi atsisakyti principo “imu ką noriu” Tai reiškia, kad žmogus nesisavina kitų materialių dalykų, laiko, minčių, idėjų, laikosi konfidencialumo. Nevogimas prasideda nuo troškimų mažinimo, tam reikia praktikuoti neprisirišimą prie daiktų, rezultatų, kitų žmonių, jausmų, kitaip liekame valdomi savo nesibaigiančių troškimų. Viskam saiko jausmas.
- Aparigraha (netroškimas to, kas nebūtina). Tai mokymasis gyventi paprastai, pasitenkinant tuo ką turi ir tikėti, kad visa ko mums reikia yra duodama; nebūtina kaupti ir priklausyti nuo materialių vertybių. Netrokšti per daug, nes tai gavus irgi gali kilti kančia.
- Brahmačarja (seksualinės energijos kontroliavimas). Tai yra savo seksualinės energijos išlaisvinimas, jei ji užgniaužta bei jos suvaldymas. Jos nedera eikvoti be reikalo, perkėlus iš apatinių energinių centrų į viršutinius – seksualinė energija transformuojama į kūrybinę –atsiveria tikrasis žmogaus potencialas.
Žmogus turi suvokti akto stebuklą, ne tik naujos gyvybės gimimo, bet ir intymų dviejų žmonių artumo ir susiliejimo visuose lygmenyse (pojūčių, emocijų, minčių, gyvenimo krypties, idėjų). Tokie žmonės tampa viena dvasia dviejuose kūnuose ir susitinka kiekviename gyvenime. IN/Yang Kūrinijos paslaptis, viena be kitos neegzistuoja. Vyriškoji pusė kurią formą, moteriškoji ją pripildo.
2. NIJAMA: (čia jau neužtenka susilaikyti nuo gyvuliško elgesio, bet reikia veiksmais rodyti žmogiškumą).
- Šauča (vidinė ir išorinė švara). Tai fizinės aplinkos, drabužių, kūno ir sąmonės bei minčių švaros palaikymas. Valymas tiek fiziškai, tiek energetiškai; kūnui taikome ne tik dušą, bet ir mitybą, jogos asanas (pozos), pranajamą (kvėpavimas), protą švariname praktikuodami koncentraciją, kad sumažėtų minčių srautas, o mintys išliktų švarios, skaisčios ir švarių motyvų.
- Santoša (pasitenkinimas tuo ką turi). Tai kuklumas, nuolankumas, santaika su savimi ir aplinka. Iš esmės tai gebėjimas džiaugtis tuo kas yra, paprastais dalykais, kasdienybe, net įvertinti skausmo akimirką.
- Tapas (disciplina) – išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia “karštis” arba “ugnis”. Tik nuolatinė praktika tarytum ugnis išvalo ego ir kitus nešvarumus; padeda neigiamas savybes transformuoti į teigiamas. Žmogus turi ugdyti valią ir vidinį troškimą siekti numatyto tikslo, pageidautina evoliucionuoti savo noru. Nelaukti visatos spyrių.
- Svadhjaja (savęs tyrinėjimas). Pažink save, pažinsi pasaulį. Plečiantis savęs suvokimui, stiprėja žmogaus ryšys su savimi, pasauliu, Dievu. Svadhjaja – tai savęs suvokimas kaip begalybės dalį, kaip dieviškąją dalelytę. Suvokiant save, suvokiama žmonių ir visatos prigimtis. Padeda gamtos stebėjimas, dvasinių mokslinių tekstų skaitymas, malda, meditacija. Žinoma galiausiai šviesą rasime savyje, bet tam, kad žinotume ko ieškoti savyje, turime apsidairyti pasaulyje.
- Yšvara pranidhana (širdies atvėrimas, savęs paskyrimas Dievui). Tai gyvenimas suvokiant Dievo buvimą, visų savo veiksmų paskyrimas jam ir kitų gyvų būtybių labui. Šis principas skatina atsisakyti iliuzinės kontrolės ir atiduoti savo gyvenimą į aukštesnės jėgos rankas, kurios suteiks jam pilnatvės ir šventumo. Vakarietiškam protui tai atrodo labai svetima, todėl reikia dirbti su savo Ego, kuris dažnai pakiša koją siekiant vidinės ramybės ir pilnatvės. Žmogus turi patikėti tuo, ko niekada nematė.
3. Asana arba poza
Jogos asanos subtiliai lavina kūną, jos neeikvoja kūno energijos, atvirkščiai, pakrauna visa sistemą: sąnariai tampa lankstūs, sausgyslės tamprios, raumenys tvirti it atpalaiduoti, vidaus organai išmasažuoti ir tonizuoti, pojūčiai aštresni. Žmogus privalo lavinti savo kūną, nes be jo jis negali savęs realizuoti, užsiimti dvasinėmis praktikomis. Tai lyg rytinis vitaminas.
4. Pranajama arba pranos kontrolė kvėpuojant.
Prana – tai gyvybinė jėga, kurios gauname iš oro, maisto, vandens, saulės šviesos. Galima sakyti, kad šioje stadijoje žmogus pasiekia pusiaukelę nuo gyvūno iki angelo. Čia jau raginama dirbti su energija, kurios negalime apčiuopti, bet galime kontroliuoti. Kvėpavimu galime padidinti arba sumažinti kraujo spaudimą, sušildyti arba sušaldyti kūną, sulėtinti arba pagreitinti smegenų veiklą, širdies plakimą.
5. Pratjahara – jutimų kontrolė, savistaba
Ši pakopa dažnai priskiriama radžajogai, tai grynai vidinis darbas, Žmogus įvaldo stebėtojo poziciją, ir pradeda kontroliuoti savo pojūčius ir veiksmus, nukreipia juos nuo nuo sukeliančių objektų. Tu girdi, jauti, užuodi, bet nereaguoji. Tas kuris suvaldo mintis, suvaldo ir jutimus. Pvz. Jognidra, šavasana. Tai daro protą aiškų ir be šios pakopos neįmanoma žengti kito žingsnio.
6. Dharana – koncentracija, proto sutelkimas ties vienu objektu
Šioje pakopoje žmogaus džyva jau labai nutolusi nuo gyvuliškos prigimties ir veikia organu, kurio gyvūnas turi tik užuomazgą – protu.
Sustabdyti mintį, tai tas pats kas sustabdyti laiką, tuomet pasaulis sustoja ir gali jį apžiūrėti iš visų pusių. Jei pavyksta bent dvylikai sek., galima pereiti į kitą pakopą.
7. Dhjana – meditacija
Tai būsena kurią galima patirti, išmokti neįmanoma. Šioje pakopoje žmogus labiau panašus į angelą nei į žmogų. Jis susilieja su medituojamu objektu ir nebelieka skirtumo tarp jis ir aš. Šioje stadijoje žmogus tampa viskuo, kuo tik nori. Po to ateina paskutinė stadija.
8. Samadhis – nušvitimas, aukšto sąmoningumo būsena, palaima.
Jei žmogus pasiekia samadhį, jis tik formaliai lieka žmogumi. Po to kai paliks kūną, jis jau nebegims žmogumi. Paprastai tokią būseną pasiekę meistrai gyvena tik formaliai – jų kūnas gyvas, bet sąmone jie kitame dvasiniame pasaulyje. Toks jogas savo sąmone trumpam grįžta pas savo mokinius, bet tik dėl pareigos jausmo, duoti nurodymus.
Šias evoliucijos pakopas pereina kiekvienas žmogus, kad ir kokios kultūros būtų, kuriame žemyne begyventų.
Laimė ir harmonija yra natūrali žmogaus būsena, reikia tik patraukti, tai kas kliudo jai būti. Todėl svarbu neapgaudinėti savęs, neeikvoti energijos iliuziniams norams, troškimams ir melui palaikyti, nekovoti, o pasikviesti meilę ir visame kame veikti tik jos pagrindu. Tuomet visi veiksmai yra pasmerkti sėkmei ir Savirealizacijai harmoningu būdu.
Kitu atveju, priklausydami nuo materialių dalykų, jausmų kitų žmonių, jų netekę arba turėdami ne taip kaip trokštame susikuriame sau kančią. O jei mokame džiaugtis tuo ką turi dabar, kas dieną pamatome vis daugiau stebuklų savo kasdienybėje už kuriuos verta dėkoti ir jais mėgautis su didžiuliu malonumu.
Su meile ir dėkingumu,
Diana Zarumskienė