Šiandieną planavau rašyti apie klaidų baimę, tačiau darbas su savimi ir dar vieni mokymai atvedė iki imposterio kitaip vadinamo apsišaukėlio sindromo.
Reiškinys, kai jautiesi žinantis, galintis ar pasiekęs mažiau nei atrodo kitiems (savęsnuvertinimas, nepasitikėjimas savimi), nepaisant visų faktų ir įrodymų, vadinamas imposterio sindromu ir skirtingų tyrimų duomenimis jis paveikia tarp 70–82% žmonių. Tipinis mąstymas būdingas imposterio sindromui yra lydimas tokiomis mintimis: man labiau pasisekė, aš pasitaikiau tinkamoje vietoje tinkamu metu, tai ne visai mano nuopelnas, tai tik smulkmena nieko ypatinga, aš dar tiek daug nežinau ir nemoku, padarysiu klaidą ir visi supras, kad iš tiesų aš nesu kompetentingas.
Nors šis apibrėžimas dažniausiai taikomas intelektui ir pasiekimams, jis turi ryšį su perfekcionizmu ir socialiniu kontekstu.
Analizuodama savo patirtį ir savęs pažinimo = TOBULINIMO kelią, aiškiai suvokiau kad „IS“ visada stovėjo už nugaros ir į ausį šnibždėjo bet kokia kaina siekti perfekcionizmo ir privedė prie išsekimo. Suvokiau kodėl kausto baimė, kai reikia žengti lemiamą žingsnį, o žengus nebeturi ribų sustoti Tobulėti, nepaisant to, kad seniai nebesi harmonijoje su savimi ir aplinka.
Ir tai nėra vien apie mane, tai yra ir apie vadovus, kuriuos man tenka konsultuoti ir papildomai nukreipti pas gydytojus, nes pirminius signalus sustoti ir gyventi harmoningą gyvenimą, subalansuotą visose srityse, jie jau būna praleidę.
Gal ir gerai, kad juos sustabdo nebepakeliami nugaros ar galvos skausmai štai čia atsiranda erdvės emocinės gerovės versle ir gyvenime temai. Man ji be galo svarbi, įdomi, leidžianti kurti pilnavertį gyvenimą, dalinuosi savo patirtimi ir žiniomis per mokymus ir asmenines konsultacijas.
Kaip nebūna buvusių alkoholikų, taip ir aš sakau: Esu lyderė su Imposterio sindromu ir kalbu lyderiams, norintiems susidraugauti su Imposterio sindromo „dovanomis“.
Su meile ir dėkingumu Diana.