Kaip jūs įsivaizduojate lyderį? Gal tai tas, kuris mato ko nemato kiti ir prisiima atsakomybę, kad ir kiti tai pamatytų bei pasiektų? Tikiu, kad lyderiais mes būname visi, tik vieni šeimose, kiti bendruomenėse, darbe, tam tikrose grupėse.
Ar kada pagalvojote koks jausmas, jūsų vertybė tampa pagrindu imtis lyderio vaidmens? Gal tai gali būti frustracija matant, kaip stringa tam tikras klausimas, ir nė pats nepajauti kaip jau imi vadovauti jo sprendimui, pvz. tėvų susirinkime? O gal tai gali būti paties patiriamas trūkumas, kaip mano atveju, noras sumažinti patiriamą įtampą ir išmokti atsipalaiduoti? Taip aš tapau jogos mokytoja ir ėmiau dalintis harmoningo gyvenimo principais su savo mokiniais.
Dar labai įdomu ar pažįstate savo įsitikinimus, kylančius mūsų nesąmoningame prote, kuris net 96% įtakoja mūsų sprendimus, veiksmus ir atitinkamai rezultatus.
Mokindamasi vesti koučingą grupėms, aptikau savo įsitikinimą, kuris puikiai atliko savo vaidmenį ir pasireiškė per veiklos sabotavimą.
Taigi, mano sąmoningas protas ir netgi patirtis – rodė, kad žmogus norėdamas būti produktyviu privalo ilsėtis ir rūpintis savo proto ramybe. O įsitikinimas tvirtino, kad tai pačiai lyderystei reikia mažų mažiausiai siekti išgelbėti pasaulį, o atsipalaiduoti galima tik ilsintis po velėną, kitu atveju tai tikrų tikriausias veltėdžiavimas! O aš juk ne tinginė!
Aptikus nebetarnaujantį įsitikinimą, verta jį pamatyti, apžiūrėti iš visų pusių, ir (pa)leisti, o į jo vietą įsodinti sau naudingą bei sukurti naujas neuronų jungtis, bet apie jas kitą kartą.
Su meile ir dėkingumu Diana.