Vienos iš labiausiai ieškomų praktikų būna paleidimo: „Aš seniai atleidau savo tėvams, neištikimam partneriui, sukčiui darbdaviui, sėkmingesniam draugui:) ..bet kaip man paleisti nuoskaudas? Noriu viską pamiršti ir pradėti gyvenimą iš naujo“.
Ir žmogus ima užmiršti..nuo savo pareigų iki kur pasidėjo raktus, juk jis norėjo gyvenimo nuo švaraus lapo.
O kas jei priimtumę savo gyvenimo patirtis, kad ir kokios skausmingos ir nemalonios jos buvo? Jos juk vyko dėl mūsų, jos kaip svarmenys sporto salėje, augina nuosavą, unikalią gyvenimo patirtį ir įgūdžius. Dar įdomiau, kad viskas kas vyksta tik tam, kad išmoktume priimti save. Nes išoriniai konfliktai yra tik vidinio atspindys. Išorė atspindi mūsų požiūrį į save, kiek mes save vertiname, gerbiame, mylime, priimame save tokį koks esu. T. y. moko mus pagrindinio tikslo dėl kurio čia atėjome MEILĖS. O patys artimiausi mus jos moko įnirtingiausiai – atstumia, nepalaiko, išduoda, skriaudžia…tol, kol mes išmokstame sau suteikti tai, ko reikalaujame iš kitų – atveriame savo širdį visų pirma sau, žvelgiame į save su atjauta ir priėmimu, o tuomet jau artimiesiems ir visam pasauliui. Sveikimo mechanizmas vyksta tik šia kryptimi ir niekada atvirkščiai. Tada nuoskaudas, kaltinimus, pretenzijas keičia dėkingumas: tėvams už suteiktą gyvybę ir visas turimas savybes, išdavusiam partneriui už išugdytą rūpestį savimi, ir pan.
Priėmimas pats savaime išlaisvina nuo įtampos, nuo konflikto t. .y. nuo streso, nebereikia kovoti, kaip supratote kovoti prieš save. Kova gimdo kovą, meilė – meilę!
Esu jau anksčiau rašiusi apie priėmimą kaip faktą, apie priėmimą ir tuomet ekologišką ir būtiną separaciją nuo tėvų, apie išsipildymo meną per tarnystę – Meilės sau rezultatą.
Su meile ir dėkingumu Diana.