Emocinio perdegimo simptomais dalinuosi reguliariai, nes noriu, kad juos atpažintų ir imtųsi priemonių kuo daugiau žmonių. Šį kartą pateiksiu keletą pavyzdžių kaip jaučiausi aš pati.
Pradžioje miegodavau kada tik galėdavau, nes naktį miegas prastas ir ryte nubusdavau jau pavargusi. Krisdavau miegoti kai tik ištaikydavau momentą, kartais net po du kartus per dieną ir baisiausia, kad vis tiek išsimiegoti nepavykdavo. Prisimenu tą nuostabų jausmą, kai supratau, jog man jau Pakanka Miego, aš vėl jaučiuosi Žvali! O, jo teko palaukti.
Kadangi pradžioje net nesupratau, kad turiu reikalų su emociniu perdegimu, jaučiau didžiulę gėdą ir kaltę dėl savo nuolatinio nuovargio ir kai tik nemiegodavau puldavau kaip išprotėjusi tvarkyti reikalų, neduok Die, būti tingine.
Kokią dar sau paslaugą dariau? Kadangi „dašilo“, jog fizinėms veikloms jėgų turiu ribotai, nusprendžiau perskaityti viso pasaulio biblioteką, nes juk reikia viską išmanyti ir rasti atsakymus kaip save sutaisyti. Deja, kuo labiau yra nusilpęs žmogus, tuo mažiau turi gyvybinės energijos – virškinimo ugnies, kurios nebepakanka nei maistui nei informacijai virškinti. Tad sėkmingai storėjau, ypač per pilvą. Kol vieną dieną nebegalėjau nei vienos eilutės perskaityti.
Nors man sakė, tu tiesiog pabūk ramiai, išmok nebelėkti, ilsėtis – maniau, kad visi nusišneka ir nieko nesupranta. O kad taip būčiau leidusi sau įsiklausti į kūno siunčiamus signalus, nustojusi kovoti su savo nuovargiu, tikiu, kad į kalną būčiau ėmusi kilti anksčiau.